Niūrų rudens rytą mūsų darželio grupės ,,Pelėdžiukai“ vaikai su pedagoge Indre Rusteikiene, mokytojos padėjėja Dalia Martynaitiene ir keletą lydinčių mamų, išvykom į Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centrą. Ten mūsų laukė centro darbuotojai. Pasitiko žemaitiškai kalbanti centro kultūrinių renginių organizatorė Jurgita Brazauskienė. Ji mums aprodė senoviniais lietuvių liaudies amatininkų pagamintais daiktais bei baldais apstatytas ir jaukiai įrengtas patalpas, kuriose matėsi audimo staklės, 63 metų senumo centro liaudies meno vadovei Jadiai Lekutienei gimimo dienos padovanotą, mums nematytą ir neįprastą lėlę, gulinčią mediniame lopšyje, kuris jaukiai stovėjo šalia senus laikus menančios lovos. Viskas mums priminė jaukius kaimiškus lietuviškus namus, kurių virtuvėje pūpso krosnis, joje kepama duonelė. Patalpos viduryje stovėjo didžiulio grupės ,,Pelėdžiukai“ vaikų dėmesio susilaukęs verpimo ratelis. Amatų centro darbuotoja supažindino su vilnos keliu nuo avytės kūno iki gražių spalvotų siūlų, mezginių, veltinių batų, kepurių, pirštinių, rankinių ir net gražiausių, spalvočiausių papuošalų. Vaikai atsargiai uostė neplautą vilną, neslėpdami, kad kvapas- ne iš maloniųjų. Paskui visi mielai pabandė pabandyti paverpti su verpimo rateliu. Teta Jurgita, taip meiliai ją vadino vaikai, mielai padėjo kiekvienam, pagyrė ar nuramino visus, kuriems verpimo procesas pasirodė per sunkus, keistas. Paverpę buvom pakviesti išsirinkti po vieną norimos spalvos vilnos gumulėlio. Centro liaudies meno vadovė Jadia Lekutienė pamokė, kaip velti vilną šlapiuoju būdu. Pamirkę ją muiluotame vandenyje, užlašinę lašelį skysto muilo visi kibom į darbus ir sukom, sukom, sukom savo mažose rankytėse pasirinktą vilnos gumulėlį. Pavargo rankytės gana greit, bet negalima mesti darbo jo neužbaigus. Pamažu vienas po kito suvelti gumulėliai, jiems priklijavus gilės kepurėles, virto į nuostabaus grožio spalvotus giliukus. Kiekvieno vis kitoks, vienas už kitą gražesni spalvingi giliukai iškart užkariavo vaikučių širdis ir tapo pačiu mieliausiu rankdarbiu. O kaipgi kitaip, juk jis ,,gimė“ kiekvienam šildant, ilgai sukant, veliant savo rankelėse. Paguldę saugiai savo giliukus at stalo, tetos Jurgitos pakviesti žaidėm žaidimą su sena kepure, kurią visi norėjom ir galėjom pasimatuoti, nes labai jau įdomaus dizaino pasirodė kepurytė. Pažaidę, sušokę ratelį, atsisveikinom su jaukiomis Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centro patalpomis ir ten dirbančiomis tetomis, sėdom į Tauragės autobuso parko autobusiuką ir išrūkom atgal į darželį, pasižadėję sau dar ne kartą sugrįžti į svečius. Dėkojam darželio administracijai už suteiktą galimybę pakeliauti laiku. Mielai grįšim į Norkaičius praplėsti žinių, pasiklausyti, paragauti, pamatyti, išgirsti, pabandyti patiems, išmokti kuo daugiau apie lietuvių liaudies amatus, papročius ir tradicijas.
Grupės „Pelėdžiukai“ mokytoja Indrė.
