Kasdienybėje, kurioje mus supa išmanieji telefonai, planšetės ir televizoriai bei žaidimų konsolės, ekranai dažnai tampa greičiausiu būdu numalšinti vaiko nuobodulį, pyktį ar nuovargį. Tačiau tikrasis vaiko emocinis atsparumas – gebėjimas susidoroti su „sunkiais“ jausmais ar nesėkmėmis, mokytis suprasti savo jausmus ir kurti tvirtus ryšius – formuojasi ne skaitmeniniame pasaulyje, o gyvame bendravime. Kaip namuose sukurti erdvę „be ekranų“, kuri stiprintų vaiko emocinę sveikatą ir padėtų jam augti savimi pasitikinčia asmenybe?

  • Ekranų „detoksikacija“: vaiko jaučiamas nuobodulys – vaizduotės, kūrybiškumo pradžia. Kai vaikas sako „man nuobodu“, kartais pasitaikanti suaugusiųjų ar net paties vaiko reakcija yra pasiimti telefoną/planšetę ar įsijungti animacinį filmuką. Tačiau nuobodulys yra geriausias kūrybiškumo ir savireguliacijos variklis.

Ką daryti? Leiskite vaikui pabūti nuobodulyje. Suteikite jam galimybę pačiam sugalvoti veiklą: statyti būstinę iš pagalvių, piešti, dėlioti dėliones ar tiesiog svajoti. Tai moko vaiką pačiam tyrinėti ir atrasti raminančias veiklas be virtualaus (internetinio) pasaulio.

  • Atviras kalbėjimasis su vaiku, apie jo jaučiamas emocijas. Vaikai emocinį atsparumą ugdosi tada, kai jaučiasi suaugusiųjų išklausyti, išgirsti ir suprasti, o ne tada, kai jų „sunkios“ emocijos (liūdesys, pyktis, susierzinimas, apmaudas ir pan.) paslepiamos po skaitmeninėmis pramogomis.

Ką daryti? Sukurkite kasdienį ritualą, pavyzdžiui, prie vakarienės stalo ar prieš miegą. Paklauskite vaiko: „Kas šiandien tave pradžiugino, o kas nuliūdino?“. Mokykite vaiką įvardyti jausmus („Aš matau, kad tu pyksti, nes…“) – suprastas jausmas praranda savo griaunamąją jėgą ir kuria įsigalinimo būseną, kad „sunkų“ jausmą galima išjausti ir išbūti su juo, kad „sunkus“ jausmas turi galiojimo laiko pabaigą J.

  • Kasdieniai šeimos ritualai ir gyvas ryšys. Saugumo jausmas yra emocinio atsparumo pamatas. Prieraišumo teorija (J. Bowlby) teigia, kad vaiko atsparumas stresui tiesiogiai susijęs su jo jaučiamo saugumo santykyje su tėvais jausmu. Santykyje jaučiamas saugumo jausmas kuria džiaugsmą, laimę, o ekranas suteikia pasyvų dopamino (laimės hormono) šuolį, tačiau nesuteikia emociškai saugaus ryšio patirties. Vadinasi, vaikas, jaučiantis tvirtą ir įgalinantį (kai su atjauta ir pasitikėjimu moko, parodo, kaip spręsti situaciją, skatina vaiką pabandyti pačiam) ryšį su tėvais, daug lengviau pakelia stresą ir iššūkius, naujų dalykų besimokant, darželyje, mokykloje ar bendravime su kitais vaikais.

Ką daryti? Įveskite taisyklę „Laikas be ekranų“ bent 1–2 valandas per dieną (pavyzdžiui, valgio metu ir valandą prieš miegą). Išbandykite:

    • Stalo žaidimus ar kortelių žaidimus.
    • Kartu ruošiamą vakarienę.
    • Pasivaikščiojimą lauke ar vakaro pasakų skaitymą, ir pan.
  • Fizinis judėjimas ir sensorinė iškrova. Ekranai atima iš vaikų galimybę iškrauti susikaupusią dienos įtampą per kūną. Emocijos dažnai „užstringa“ raumenyse, todėl vakare vaikas gali tapti irzlus ar agresyvus.

Ką daryti? Pasiūlykite fizinę veiklą namuose ar kieme: šokinėjimą, šokius pagal muziką, lipdymą iš plastilino, darbą su smėliu ar vandeniu. Jutiminis (sensorinis) patyrimas veikia raminančiai ir mažina streso hormonų lygį.

 

Mažas žingsnelis kasdien: Vaikams nereikia tobulo tėvų laiko – jiems reikia viso jūsų dėmesio bent 15–30 minučių per dieną. Išjunkite pranešimų garsus, padėkite telefoną į kitą kambarį ir tiesiog būkite kartu. Tai investicija, kuri prisideda kuriant vaiko emocinį saugumą jo gyvenime!

Psichologė Asta Katauskienė